Lietuvos energetikos sistemos iššūkiai atkūrus nepriklausomybę

Energetika yra neatsiejama modernios visuomenės sudedamoji dalis ir kartu labai sudėtinga ūkio šaka, turinti didžiulę įtaką kiekvienos valstybės ekonomikai, jos struktūrai, ekonomikos augimo tempams, socialinei ir ekonominei gerovei.

 

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo iš buvusios Sovietų Sąjungos paveldėjo energijai imlias ir didele dalimi į eksportą orientuotas pramonės įmones bei žemės ūkio kompleksus. Per dešimtmečius Lietuvoje buvo įrengiami didelės galios energetikos objektai, kurių tikslingumas buvo pagrįstas centrinio planavimo principais ir siekiu sukurti dideles ir tampriai integruotas energetikos sistemas. Todėl paveldėta techninė ir organizacinė energetikos infrastruktūra buvo netinkama mažai šaliai nei dydžiu, nei geopolitiniu požiūriu, nei galimybe remtis savais ištekliais.

1990 m. įkurtai Energetikos ministerijai teko viską organizuoti naujai. Pirmajam energetikos ministrui L. Ašmantui teko spręsti daug uždavinių: suburti specialistų komandą, išryškinti veiklos prioritetus, mažinti priklausomybę nuo energijos išteklių iš Rusijos, didinti vietinių ir atsinaujinančių išteklių panaudojimą, kuro ir energijos vartojimo efektyvumą, minimizuoti energetinės blokados padarinius.

Svarbiausias Energetikos ministerijos uždavinys buvo užtikrinti energetikos sistemos nepertraukiamą ir patikimą funkcionavimą. Energijos išteklių tiekimo problemoms spręsti buvo įkurtos trys akcinės bendrovės. AB “Lietuvos energija” buvo atsakinga už elektros energijos gamybą, perdavimą, paskirstymą ir tiekimą vartotojams, taip pat ir centralizuotai tiekiamos šilumos gamybą. AB “Lietuvos dujos” vykdė gamtinių dujų importo, jų transportavimo ir paskirstymo veiklą. AB “Lietuvos kuras” valdė skysto kuro tiekimą, didmeninę ir mažmeninę prekybą bei reikiamų rezervų sukūrimą ir saugojimą.

Vos įkvėpusią laisvės vėjo Lietuvą prislėgė ekonominė blokada. Maskvos centrinė valdžia, siekdama mūsų šalį sugrąžinti į Sovietų Sąjungos glėbį, daugiau nei dviem mėnesiams sustabdė pagrindinių žaliavų tiekimą. Dėl to ritmingai dirbti negalėjo Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, sutriko mazuto tiekimas. Dauguma pramonės įmonių, vartojusių importuojamą kurą, turėjo ženkliai sumažinti savo veiklos apimtis. Miestų gatvės ir keliai ištuštėjo – tiesiog nebuvo ką pilti į bakus, teko apriboti net miesto autobusų eismą.

Vienu svarbiausiu Energetikos ministerijos prioritetu tapo – užtikrinti pirminės energijos, ypač naftos produktų, tiekimo patikimumą, sudaryti valstybines jų atsargas ir įvairinti tiekimo kanalus, įskaitant vietinės naftos žvalgybą ir gavybą. Nors išžvalgyti vietinės naftos ištekliai buvo nedideli, tačiau tai, kad Gargždų valstybinė naftos kompanija, 1990 m. pradėjusi eksperimentinę gavybą, iš trijų gręžinių sugebėjo išgauti 12 tūkst. tonų naftos, tuo metu buvo reikšmingas įvykis.

Priklausomybei nuo vienintelio naftos tiekėjo sumažinti buvo skubiai siekiama rekonstruoti Klaipėdos naftos bazę. Ypač svarbus uždavinys – užtikrinti stabilią, patikimą ir saugią pagrindinio elektros energijos gamybos šaltinio Ignalinos AE eksploataciją.

Esminėms reformoms Lietuvos energetikos sektoriuje palankias prielaidas sudarė tai, kad nepriklausomybės atkūrimas sutapo su naujų energetikos ūkio valdymo principų atsiradimu Vakarų šalių ekonomikoje. Ekspertai ir užsienio šalių konsultantai primygtinai rekomendavo atsisakyti vertikaliai integruotų monopolijų, jų vietoje sukuriant nepriklausomas energijos gamybos, perdavimo bei paskirstymo bendroves ir visur, kur tai iš esmės įmanoma, sudaryti sąlygas laisvai konkurencijai bei įdiegti modernius valdymo principus. Taip pat, galime teigti, kad sudėtinga nepriklausomos Lietuvos energetikos sistemos pradžia buvo gera pamoka jaunai valstybei, kuri šiandien, per gana trumpą laiką, jau gali pasidžiaugti ir energetine nepriklausomybe, ir stabilia energetikos sistema.


Twitter Facebook