Atsinaujinančių išteklių energetika Lietuvoje: raida ir ateities perspektyvos

Jeigu remtumėmės šiuolaikine samprata, kas yra atsinaujinanti energetika, galima sakyti, kad iš sovietinės epochos Lietuva nepaveldėjo nieko, išskyrus Kauno hidroelektrinę ir malkas, kuriomis dalis namų ūkių, daugiausiai kaime, naudojo šilumai gaminti ir maistui virti.

 

Pirmasis atsinaujinančių išteklių energetikos demonstracinis projektas buvo atliktas su Danijos vyriausybės pagalba 1994 metais – tada Molėtuose buvo įrengtas biokuro katilas, kūrenęs vietinės lentpjūvės pjuvenas ir skiedras. Tačiau nuo tada, per palyginus trumpą laiką, Lietuva pasiekė ir viršijo Europos Komisijos nustatytus reikalavimus iki 2020 metų iš atsinaujinančių išteklių gaminti ne mažiau kaip penktadalį visos sunaudojamos energijos.

 Lietuvoje jau dabar daugiau elektros gaminama iš atsinaujinančių išteklių, negu iš iškastinio kuro. Bendrai suvartojamame elektros kiekyje (kartu su importu) elektra iš atsinaujinančių šaltinių sudaro apie 15 proc. Žvelgiant plačiau, pagal ES atsinaujinančių energijos išteklių direktyvą Lietuva turėtų iki 2020 metų šalyje gaminti 23 proc. visų rūšių sunaudojamos energijos iš atsinaujinančių išteklių, tačiau jau dabar šis rodiklis yra viršytas. Taigi, pažanga akivaizdi.

Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos asociacijos prezidentas Martynas Nagevičius įsitikinęs, kad atsinaujinanti energetika yra Lietuvos ateitis. Tą patvirtina ir užsienio ekspertai. 2014 metų pabaigoje Europos Komisijos užsakymu atliktoje studijoje Lietuva, Latvija ir Estija pripažintos šalimis, geriausiai ES tinkamomis atsinaujinančiai energetikai vystyti.

Studijoje teigiama, kad elektros Lietuvoje iš atsinaujinančių išteklių galima pagaminti apie 3 kartus daugiau elektros, negu egzistuoja poreikis, o visos energetikos mastu – apie 1,5 karto daugiau energijos. Be to - studijoje buvo paskaičiuota, kad Lietuvai atsinaujinanti energetikos plėtra ir su tuo susijęs valstybėje kuriamos pridėtinės vertės augimas duotų didžiausią teigiamą postūmį BVP augimui, lyginant su kitomis ES šalimis.

Ekspertų vertinimu realūs atsinaujinančios energetikos ištekliai Lietuvoje yra: biokuras (malkinės medienos ir medienos perdirbimo atliekos, šiaudai, greitai augantys žilvičiai, kita augalinė masė, nuotekų dumblas) – apie 25 TWh energijos; biologiškai skaidžios pramoninės ir komunalinės atliekos –3TWh energijos; vėjo energija (generavimo potencialas) - 5,5 TWh energijos; saulės energija (techninis potencialas) - 2,1 TWh energijos; hidroelektrinėse pratekantis vanduo galėtų pagaminti 1 TWh energijos; biodujos (techninis potencialas) –2 TWh energijos; žemės gelmių panaudota šiluma leistų pagaminti iki 1 TWh šilumos.

Visų šių vietinių energijos šaltinių metinis energetinis potencialas žymiai viršija bendrąjį šilumos ir elektros energijos poreikį Lietuvoje, tad teoriškai Lietuva visa reikiama energija gali apsirūpinti vien iš atsinaujinančių išteklių. Įvairios sociologinės apklausos taip pat parodo, kad Lietuvos visuomenė labai palankiai vertina atsinaujinančių išteklių energetiką, todėl Lietuvos energetikos ateitis atrodo ekologiška, žalia ir tvari.

 


Twitter Facebook