Aplinkos apsaugos raida Lietuvoje

Aplinkos apsaugos politikos strateginis tikslas – pasiekti, kad aplinka Lietuvoje būtų sveika, švari ir saugi, darniai tenkinanti visuomenės, aplinkosaugos ir ekonomikos poreikius. Ketinama užtikrinti ilgalaikį racionalų ir tvarų gamtos išteklių naudojimą, jų apsaugą, atsinaujinančių išteklių atkūrimą ir, kur įmanoma, gausinimą, sudarant sąlygas darniai ūkio plėtrai.

 

Pagal Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją laikotarpiui iki 2030 m. ir Lietuvos aplinkos viziją iki 2050 m. švarios, sveikos, saugios aplinkos ir darnaus valstybės augimo bus siekiama optimalios gamtonaudos, gamtos išteklių atkūrimo ir išsaugojimo, inovatyvių technologijų bei žaliosios ekonomikos plėtojimo pagrindu, kad šiandienis poreikių tenkinimas nesumažintų ateinančių kartų gyvenimo kokybės ir galimybių.

Per du pastaruosius dešimtmečius aplinka Lietuvoje teršiama vis mažiau, didesnis dėmesys skiriamas aplinkos kokybei ir gyventojų teisėms į saugią ir švarią aplinką užtikrinti: sparčiai plėtojamos vandens tiekimo, komunalinių atliekų ir nuotekų tvarkymo viešosios paslaugos, gerinama jų kokybė, tolygiai didinamas Lietuvos miškingumas, atsikuria biologinė įvairovė. Lietuva pagal sunkiųjų metalų kiekį dirvožemyje, aplinkos oro kokybę priskiriama prie švariausių Europos šalių, taip pat yra viena iš nedaugelio Europos ir pasaulio valstybių, kurių gyventojai savo reikmėms vartoja tik požeminį, aukštos kokybės geriamąjį vandenį.

Išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis per pastarąjį laiką taip pat mažėjo, nors šalies ekonomika augo. Lietuvos miškingumas nuosekliai didėja: 2012 m. siekė 33,3 proc. šalies teritorijos ir yra kiek didesnis negu Europos vidurkis. Didesniam ekosistemų stabilumui užtikrinti bus siekiama iki 2030 m. miškingumą padidinti iki 35 procentų.

Žymaus pagerėjimo pasiekta ir kituose aplinkos sektoriuose, ypač Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą (ES) – vykdant ES direktyvas bei įsisavinant europinę paramą. Pavojų aplinkai ir vandens naudojimą iš natūralių telkinių labai ženkliai sumažino ir didžiausio Baltijos šalių regione branduolinės energetikos objekto – Ignalinos atominės elektrinės (IAE) – uždarymas.

Vis dėlto aplinkos būklės tyrimai rodo, kad taršos šaltinių ir gamtos žaizdų dar turime nemažai: apie 77 proc. komunalinių atliekų, kurių didelė dalis tinka perdirbti ar alternatyviai energijai gaminti, šalinama sąvartynuose. Kuršių marios, Baltijos jūros priekrantė, apie du trečdaliai Lietuvos upių ir apie trečdalis ežerų dar neatitinka geros vandens būklės reikalavimų. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje – dažnai viršijamos kietųjų dalelių (KD) ir nuolat viršijamos benzpireno koncentracijos normos aplinkos ore. Dėl neoptimalios žemėnaudos, stichinės urbanizacijos ir kitų veiksnių kai kuriuose regionuose degraduoja kraštovaizdis, prastėja dirvožemio būklė, skurdinama biologinė įvairovė ir ekosistemos. Esami urbanizacijos procesai Lietuvoje dar ne visuomet įtelpa į darnios plėtros rėmus.


Twitter Facebook